Eroje, kurią apibūdina padidėjęs tėvų nerimas ir paplitęs akcentavimas struktūrizuotai veiklai, pagrindinis vaidmuo vaikų vystymosi metu dažnai nepastebimas. Tačiau tyrimai vis labiau pabrėžia gyvybiškai svarbų vaikų poreikį užsiimti rizikingu žaidimu, kuriems būdingi fiziniai iššūkiai, jaudulys ir tam tikras nepriklausomybės laipsnis.
Istoriškai vaikystė buvo neprižiūrimų nuotykių lauke sinonimas, kai vaikai tyrinėjo savo aplinką, sukūrė savo taisykles ir išmoko naršyti riziką. Šis žaidimas, paplitęs įvairiose kartose, skatino atsparumą, problemų sprendimo įgūdžius ir autonomijos jausmą. Tačiau šiandien ši patirtis tapo vis retesnė, ją pakeitė struktūrizuota veikla ir nuolatinė suaugusiųjų priežiūra.
Nestruktūrizuoto žaidimo sumažėjimas kelia nerimą. Laiko vartojimo duomenys rodo reikšmingą žaidimo lauke sumažėjimą ir ekrano laiko bei akademinės veiklos padidėjimą. Šis poslinkis daro didelę įtaką vaikų fiziniam, pažintiniam ir emociniam vystymuisi.
Vaikų augimui labai svarbu rizikingas žaidimas, apimantis tokią veiklą kaip laipiojimas, tyrinėjimas ir žaidimas su šiurkštūs ir šurmuliuojant. Tai leidžia jiems peržengti savo ribas, ugdyti fizinius ir pažintinius įgūdžius ir išmokti valdyti baimę ir netikrumą. Evoliucinės perspektyvos rodo, kad vaikai iš prigimties yra patrauklūs rizikingam žaidimui, nes tai suteikia galimybių įsisavinti iššūkius ir ugdyti atsparumą.
Rizikos žaidimo pranašumai apima ne tik fizinį vystymąsi. Tai taip pat gali padėti vaikams įveikti nerimo sutrikimus ir ugdyti emocinę kompetenciją. Susidūrę su netikrumu ir naršydami sudėtingose situacijose, vaikai mokosi susidoroti su stresu ir kurti pasitikėjimą savimi.
Nepaisant aiškios naudos, rizikingas žaidimas išnyksta iš vaikų gyvenimo. Šis nuosmukis daugiausia priskiriamas intensyvaus tėvystės augimui, jam būdinga per didelė priežiūra, kuruojama patirtis ir dėmesys pasiekimams. Tėvai, skatinami noro apsaugoti savo vaikus ir užtikrinti jų sėkmę, dažnai netyčia apriboti savo savarankiško žaidimo galimybes.
Paradoksas slypi tuo, kad tėvai stengiasi sukurti saugią aplinką, jie dažnai nepastebi, kad svarbu leisti vaikams išmokti valdyti riziką. Statistika atskleidžia, kad vaikai šiandien yra saugesni nei ankstesnėse kartose, tačiau tėvų baimės išlieka. Šis klaidingas rizikos suvokimas lemia per daug saugų elgesį, kuris gali trukdyti vaikų vystymuisi.
Norint išspręsti šią problemą, labai svarbu nustatyti prioritetą žaidimui ir laisvei vaikų gyvenime. Tai galima pasiekti suteikiant jiems laiką, erdvę ir laisvę užsiimti nestruktūrizuotu žaidimu.
- Laikas:
- Kasdien turėtų būti teikiama pirmenybė teikiant prioritetą tiek namuose, tiek mokyklose.
- Erdvė:
- Vaikams reikia prieigos prie stimuliuojančių ir lanksčių žaidimų erdvių, kuriose jie gali ištirti ir naudoti savo vaizduotę.
- Laisvė:
- Suaugusieji turi atsisakyti tam tikros kontrolės ir leisti vaikams žaisti savarankiškai, puoselėdami savo savarankiškumą ir problemų sprendimo įgūdžius.
Sukūrus aplinką, palaikančią klestinčią vaikų žaidimą, nebūtinai turi būti stulbinantis. Paprasti veiksmai, pavyzdžiui, pridedant daugiau laiko pramogoms lauke, arba „laisvų dalių“, pavyzdžiui, lazdos ir dėžutės, pridėjimas prie žaidimų zonos, gali turėti didelę įtaką.
Pripažindami rizikingo žaidimo ir puoselėjančios aplinkos, kuri ją palaiko, svarbą, mes galime suteikti vaikams galimybę ugdyti įgūdžius ir atsparumą, kurio jiems reikia klestėti.
